Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Pažinimo kelias per savast? T?SINYS 7
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Egl? Samulyt? / Pažinimo kelias per savast? T?SINYS 7
                   
Dvidešimt trečioji pamoka


ŠEIMA  PAGONIŠKOJE  PASAULĖŽIŪROJE

Vestuvės

 Pagal pagoniškąja pasaulėžiūrą vestuvės arba jungtuvės yra Rasos šventės projekcija žmogaus gyvenime. Jei Rasos šventėje sujungiama ugnis ir vanduo į vieną Visumą, tai Vestuvėse sujungiamas vyras su moterimi ( vyras atstovauja ugnies stichijai o moteris – vandens).

        Jungtuvės tai – naujos šeimos sukūrimo iškilminga šventė; šventas ir kartu lemtingas dalykas. Ne tas pats, kaip atšvęsi. Čia taip pat galioja patarlė „Kaip klosi – taip miegosi„  arba „Ką šauksi – tas ateis„. Jei mergvakarį ar bernvakarį švęsi kaip seksualinių linksmybių orgijas, tai ir santuokinis gyvenimas ilgai netruks.

Pagoniškosios jungtuvės tęsiasi 7 dienas, per kurias suponuojamas atsakingo šeimyninio gyvenimo modelis. Jungtuvių parėdui ruošiamasi labai atsakingai, apgalvotai parenkama kiekviena detalė: data, puošmenos , dainos, šokiai, žodžiai, judesiai, vaišės ir pan. Į Jungtuves kviečiamas Visumo Kūrėjas / Laikas, Žvaigždės, Gamta (filosofinės universalijos: dejvės Laima, Teisybė, Milda, Mara ir kt.). Kviečiama rūbais – spalvų spinduliavimu (nevalia dėvėti juodos, oranžinės, žydros spalvos rūbų). Kviečiama dainomis, šokių judesiais, tam tikromis oracijomis. Artimieji, kaimynai, giminės, draugai kviečiami apsilankyti jų  namuose. Kviečiama ne vėliau kaip dvi savaitės prieš jungtuves. Jei pakviečiama vėliau – svečiai turi teisę į vestuves neatvykti. Mes turime paprotį, kuris neleidžia eiti į vestuves, pavyzdžiui, nenorime, kad vestuvėse dalyvautų vienas ar kitas kaimynas, tai jis pakviečiamas prieš 3 – 4 dienas. Jis yra pakviestas (kartais tai būtinybė), bet neturi teisės ateiti. Žmogus žino, kad yra nepageidaujamas. Šis paprotys galioja ir kitoms šeimos ar asmeninėms šventėms. Taigi, jei nenori, kad tas žmogus dalyvautų Tavo šventėje – kviesk „paskutinę minutę„.

   Bėgo amžiai, keitėsi laikai ir papročiai. Atėjo nuosmukio (dabarties) metas (čia kalbama apie krikščionybės įsigalėjimą, ekspansijas, okupacijas, sąjungas). Kartu eidami į nuosmukį, deja, nebesilaikėme savų tikrų papročių, pačių švenčiausių amžinųjų vertybių... už tai esame skaudžiai baudžiami – nebėra tvirtos šeimos, ir nebetoli tas laikas, kai iš viso šeima kaip vertybė, nustos egzistuoti. Tai vadinama „žmogaus teisėmis„ – nesituokti, gyventi laisvai, keičiant PARTNERIUS (įsiklausykite į žodį: partneris kaip šokyje, darbe... kiek noriu – tiek ir keičiu, nors ir kasdien). Rezultatas? Tikriausiai visiems aiškus ar bent tiems, kas dar geba mąstyti ir matyti į priekį. Papročiai, aprašyti dabartinėse knygose, yra jau ne mūsų, tikrieji, o rinkti maždaug prieš keletą šimtų metų ar baudžiavos laikais.

   Visi žinome teiginį, kad šeima – Valstybės ir tautos pamatas. Kokia šeima – tokia tauta, tokia ir Valstybė.

   Grįžkime prie tikrųjų papročių. Jauna, besiruošianti bendram gyvenimui šeima privalėjo gauti tėvų ir giminės sutikimą. Tik aukščiausio Kūrėjo ir Gamtos globojama šeima galėjo (ir gali) būti laiminga.

   Vestuvinis virsmas (procesas) prasideda nuo įvairiausių atsiklausimų, suderinimų, piršlybų. Tik darnoje žmogus gali jaustis laimingas, saugus ir pasiturinčiai gyventi (taip ir buvo Tikraisiais Laikais). Juk galia, jėga slypi darnoje ir vienybėje. Kai vienas kitą užstoja, paremia – šeimos niekada ir niekas nesuardys. Nesuardys nei pavydas, nei šmeižtas, nei palaido elgesio mėgėjai, nei kitos blogio apraiškos. Jauna šeima darniai įsijungia į naują gyvenimą, išlaikydama savitumą. Jauna šeima buvo grįsta abipuse meile (nemaišyti su seksualiniu potraukiu, pagrįstu instinktais), PAGARBA, pasitikėjimu, savitarpio supratimu bei ištikimybe  ir atsakomybės jausmu už savo ir būsimų vaikų ateitį. Šeima tokiu atveju tvirta, o Valstybė galinga ir stipri. Tokioje šeimoje labai svarbus garbingo vardo sergėjimas; garbus Tėvų, Tėvynės, savo Vardo sergėjimas. Su žmogumi, kuris neturi gero vardo, nevertas pagarbos – nebuvo leidžiama draugauti, kurti šeimą. Jei taip atsitiko, kad su tokiu susituokė – šeima buvo automatiškai išskiriama: tokios šeimos nekviesdavo į svečius, su jų vaikais neleisdavo savo vaikams draugauti.Tik nereikia maišyti to, ką matome filmuose ar skaitome literatūroje: nebendraujama su tais, kurie nėra labai turtingi. Esmė ne turtuose, o garbėje. Apie garbingą vardą mūsų vaikams jau būdavo kalbama žinyėse (žynių mokyklose), seklyčių mokyklose. Netekęs garbės žmogus buvo ignoruojamas, nevertinamas, eliminuojamas iš visuomenės (atskiriamas). Tai buvo visuomenės nuostata: nepakantumas, netoleravimas to, kas nedora, negarbinga.

   Šalis klestėjo, žmonės gyveno pasiturinčiai ir laimingai. Neatsitiktinai Lietuva buvo vadinama Laimos ir Dainų šalimi (dabar – kryžių ir vargo šalis ). Šalies turtai, laimingas gyvenimas negalėjo nekelti pavydo svetimtaučiams. Toks gyvenimas patraukė klajoklių, svieto perėjūnų, mėgėjų pagyventi svetima sąskaita, dėmesį. Iš visų kampų pradėjo plaukti svetimšaliai, užkariautojai, nešini kryžiais, prisidengdami Dievo vardu. Prasidėjo ekspansijų laikotarpis, kurio metu buvo apdorojama mūsų mąstysena. Paskelbta pagonių naikinimo, skerdynių doktrina. Mums bruko svetimus mūsų prigimčiai papročius, svetimą mūsų pasaulėžiūrai dievą, svetimą tikėjimą, nešantį kančią, nuolankumą, paklusnumą, nusižeminimą. Tai  „vertybės“, kurios atėjo iki mūsų dabarties: tas, anot Vaižganto „prakeiktas lietuvio nuolankumas“ savasties, savigarbos, garbės ir orumo praradimas, išmokęs pardavinėti Tėvynę, šeimos ir asmenines Vertybes.

   Palengva ėmė įsigalėti materialistinis (daiktinis) pradas. Seniau vestuvėse piršliai buvo derintojai, psichologai,  t.t.  jų Misija buvo sujungti darnią šeimą ir padėti įvesti ją į visuomenės gyvenimą. Vėliau, apie XIX a. piršlio funkcija suprimityvėjo  iki prašinėtojų, kaulinančių iš nuotakos tėvų pinigų, žemių, kraičio, vedybų „iš reikalo“ organizavimu, o dar vėliau iki vulgarių juokelių ir alkoholio pilstytojo pareigų. Visa tai atėjo su naujos, mums primestos, religijos mokslu: Marija pagimdė  „iš šventosios dvasios“, be vyro (taip gamtoje nebūna), ir prasidėjo netekėjusių „Marijų“ gadynė, kuri metams bėgant, iškrypo į visišką destrukciją: svetimiems ar nesantuokiniams vaikams – valstybės pagalba, jie remiami, o tvarkingose šeimose gimę vaikai – pasmerkti skurdui (dažniausiai), gadynė, kurios pasekmė mūsų laikais – perpildyti vaikų namai, kūdikių lavonėliai šiukšlynuose, „ humaniški“ langeliai, kur galima numesti nereikalingą  kūdikį, o ir demografinė padėtis, šaukianti apie tai, kad tauta nyksta ne dienomis, o valandomis. Vykdomas didžiausias tautos genocidas, kokio dar nebuvo nė vienoje epochoje, nes ardymas vyksta iš vidaus ir žmogaus mąstysenoje.

   Taigi, jungtuvių pamatu tapo nauda, savinauda. Šeimos, sukurtos be tvirtos meilės, iš išskaičiavimo ar be atsakomybės – iš susižavėjimo ar seksualinio potraukio, neteko tvirtumo. Gyvenimas virto konfliktais, ašaromis (taip jungtuvių papročiuose atsirado raudos).

   Nuosmukio gadynėje, atėję iš krikščionybės papročiai, įsitvirtino. Buvo naikinamos mūsų žinytės – mokyklos (žyniai – išminčiai, mokslininkai, filosofai, patarėjai). Vėliau – tremtys į Sibirą, karai, išeiviai, emigrantai ir kt. Ypač buvo propaguojamas mišrių šeimų kūrimas, kuris taip pat naikina savastį - pamatą. Visa tai ardė šeimas ir tautą iš vidaus.



Dvidešimt ketvirtoji pamoka.


Jungtuvės. Papročiai ir etiketas.



Jaunos šeimos sukūrimas vyko pakopomis: 1.Pažintis 2.Tulka 3.Piršlybos 4.Ataudai 5.Sužadėtuvės 6.Pasiruošimas jungtuvėms 7.Jungtuvės 8.Padėka jungtuvių dalyviams ir perėja iš jaunystės stono į brandų šeimyninį stoną. Jungtuvių (7-oje pakopoje) dar išskiriamos kelios dalys: 1)Ceremonija jaunosios namuose; 2)Pakelė pas piršlį ir svočią; 3)Marčiose; 4)Atogrąžose; 5)Uošvijoje; 6)Svečių išlydos.

Kunigaikščių gadynės papročiuose sakoma, kad vestuvės tęsdavosi 7-nias dienas. Mūsuose jaunuoliai tuokdavosi ne anksti: nuo 25 ligi 32 metų amžiaus (mes vėliau bręstame, negu kitos tautos). Šis ciklas pagal Visumo/Gamtos dėsnius. Vestuvių laikas – žiemos mėnesiais: Gruodžio, Uosio (primenu: mūsų kalendoriuje buvo 13 mėnesių; Uosis būna ne kiekvienais metais ), Sausio, Vasario. Tai geriausias laikas sutuoktuvėms, nes balta spalva – visų spalvų sintezė, spalvos,  pagal mūsų Tikėjimo mokslą,- ypatybės, kurias mums suteikia energetinių bangų dažnis. Energetinės bangos – tai universalijos: dejvis Perkūnas, dejvė Laima, dejvė Gabija, dejvė Žemyna ir kt.

Šeštadienį suvažiuoja svečiai: vakaras – „Veselijų šventvakaris„ tęsiasi iki paryčių. Jungtuvės vyksta Sekmadienį (šventadienį). Jaunieji vykdavo į šventovę – ŽINYČIĄ, kur vyriausias žynys juos sutuokdavo, palaimindavo  (dabar tai darome ant piliakalnių ar miške, prie ąžuolo). Žinyčios menėse buvo šokama, dainuojama, žaidžiami žaidimai, rateliaiPirmadienį jaunieji su svita grįžta į jaunosios namus. Čia vėl šokama, dainuojama. Antradienio dieną atvykdavo kvieslys iš jaunojo pusės ir pakviesdavo jaunuosius ir svečius į jaunojo namus. Trečiadienio dieną atvykdavo kviesliai vėl iš jaunosios tėvų namų. Tai – Atogrąžų šventvakaris. Ketvirtadienį vėl atvykdavo kviesliai iš uošvijos ir kviesdavo grįžti pas jaunąjį. Penktadienis – atsisveikinimo vakaras. Visi dainuodavo, šokdavo. Vykdavo piršlio APKORIMO (ne pakorimo) apeigos. Piršlį „apkarstydavo“ juostomis, apdovanodavo dovanomis, prašydavo ir jiems pripiršti gerą vyrą ar žmoną. Šeštadienį vykdavo atsisveikinimo su svečiais linksmybės:  išgeriamas „pavėjo stikliukas“.  Dabartinis piršlio  „korimas“ – ne mūsų papročiai; atėjo kartu su krikščionybe.

Jaunos šeimos sukūrimas prasidėdavo pažintimis. Susipažindavo svečiuose, šventėse, vakarėliuose, turguose, talkose ir kitur. Piršliai irgi ieškojo; padėdavo susipažinti. Dar susipažindavo Vardinių (vardadienio) šventėse, nes gimtadienių lietuviai nešventė. Pažintys buvo labai aukšto lygio: tiek viena, tiek kita pusė stengėsi apie save palikti kuo geresnę nuomonę: garbės ir savigarbos samprata buvo ypatingai svarbi.  Tarpusavyje bendraudavo su didžiausia pagarba. Vyrai ieškojo  „šokėjėlių, dainorėlių“ – tai rodo mūsų tautosaka, dainos, o ne Barbių – devyndarbių. Norėjo linksmų, kūrybingų sutuoktinių, kad visai šeimai būtų miela, jauku gyventi. Dainorėliai, šokėjėliai, muzikantai buvo labai gerbiami. Mes, lietuviai – dešiniojo (visuminio), kūrybinio mąstymo tauta, todėl nuo seno mūsų tautosakoje, rašytiniuose šaltiniuose  Lietuva vadinama milžinų ir dainių šalimi. (Milžinas – tai MYLIA ir ŽYNYS – kitaip tariant Išminčius). Moterys labai kruopščiai rinkdavosi rūbus (stilių, spalvas), papuošalus, nes jie spinduliuoja tam tikras energetines bangas. Kiekviena mergina, kiekvienas jaunuolis buvo apmokyti groti kokiu nors muzikos instrumentu. Žmonės ypač vertino ir gerbė dainius (kuriančius ir dainuojančius) – vaidilas. Jie ne tik kūrė muziką ir dainavo, bet mokėjo sudėti oracijas, pasveikinimus.

Į vakarėlius, šventes eidavo nuo 16 metų amžiaus. Į žiemos švenčių, šeimų vakarus vesdavosi vaikus nuo 7 metų, nes pagal mūsų Pasaulėžiūros mokslą, 7-nerių metų vaikas jau buvo atsakingas už savo elgesį visuomenėje (buvo išmokytas). Draugavimo, bendravimo meno apmokydavo tėvai, seklyčių mokyklose, žyniai -  Žinytėse. Geriausios nuotakos būdavo vaidilutės (netiesa, kad jos negalėjo tekėti: tai atėjo daug vėliau).

Į vakarėlius ateidavo grupelėmis arba poromis. Mūsų merginos po vieną nevaikščiojo: jas lydėdavo sužadėtinis, brolis kartais, kai reikėjo – tėvas.

Sėlina – kraštas, kuriame  ilgiausiai išsilaikė daugiausia ikikrikščioniškų papročių. Šiame krašte išsilaikė ir čia aprašomas Mūsų Tikėjimo (Pasaulėžiūros) Mokslas.
Visi suėjimai būdavo labai aukšto kultūrinio lygio. Rūbai būdavo tik šventiniai, nacionaliniai: tų spalvų, kurios yra mūsų vėliavoje: sidabrinė, vyšninė, žalia, ruda, gelsva su visais atspalviais. Nebūdavo ar tik labai mažai būdavo mėlynos, juodos, violetinės, oranžinės (tai ne mūsų spalvos; jos mums spinduliuoja kenksmingą energetiką. Papuošalai – sidabriniai, variniai, žalvario, gintaro. Visuose didesniuose suėjimuose, šventėse grodavo orkestras, o šokiai būdavo surašyti į vadinamąsias vizitines korteles. Nusipirkęs bilietą, suėjimo dalyvis gaudavo kortelę, kurioje šokiai buvo sunumeruoti eilės tvarka. Vyras galėdavo užsiprašyti vieną ar kitą šokį, kurį mergina pažymėdavo savo kortelėje.

Mažesniuose vakarėliuose, gegužinėse grodavo armonika, kanklėmis ar smuiku. Vakarėliuose būdavo „Staliukų menė“ (panašu į dabartinę kavinę), kur vyrai vaišindavo damas įvairiais skanėstais.

Vakarėlių, suėjimų labai sumažėjo, krikščionybei įvedus pasninkus, privalomus draudimus. Iki krikščionybės įvesimo žmogus rėmėsi Gamtos dėsniais ir savo biologiniu ritmu: pasninkai būdavo natūralūs, pagal metų laikų ciklus. Mūsų papročiuose privalomų pasninkų nebuvo.

Kai jaunuoliui patikdavo kokia nors panelė, kai jis jau turėjo rimtų ketinimų sukurti šeimą, iš jo pusės būdavo siunčiama vadinamoji TULKA.Tulkose eidavo koks nors jaunuolio giminaitis ar pažįstamas. Žodis „tulka“ reiškia ką nors „Tūloti“ (rengti: sakom „apsitūlojo“), dangstyti. Tulkos misija buvo paruošti panelę ir jos šeimą piršlyboms,- atsiklausti, ar galima atvykti piršliui. Tulka – laikas prieš piršlybas. Tulkoje vyras įeidavo į kambarį su juosta ar botagėliu. Tai buvo šio atvykėlio ženklas (juosta, botagas ženklina ryšį). Tulkose galėjo eiti ir damos. Vietoj botagėlio moteris turėjo rankinę (ne tuščiom atėjo). Ir tulkos, ir piršlys jautė didžiulę atsakomybę už savo ketinimus sujungti du žmones laimingam šeimos gyvenimui. Jei merginai nepatikdavo ar ji nenorėdavo už to vyro tekėti – niekas jos neversdavo prievarta. Šie dalykai atėjo vėliau.

Pokalbiuose su tėvais būdavo labai atsakingai, apgalvotai parenkami žodžiai, kad neįžeistų, neįskaudintų žmonių.

PIRŠLYBOS. Piršliu galėjo būti ne kiekvienas, o tik aukštas dvasines vertybes turintis žmogus. Dažniausiai – vedęs; dorai, teisingai gyvenantis, turintis gerą reputaciją. Į piršlybas vykdavo kartu su būsimu jaunuoju. Tiek tulkos, tiek piršliai būdavo žyniai (filosofai, išminčiai, psichologai), gerai išmanantys aukšto lygio bendravimo meną. Pavyzdžiui, darnią porą galėjo sudaryti tam tikrų veido bruožų panašumai (mes turime ir dabar puikiai išsilaikiusį mokslą pagal veido bruožus, dabar vadinamą fiziognomika ir kt. žodžiais, ir visada, nežinodami nieko apie žmogų, galime nustatyti iš veido bruožų jo charakterį, pomėgius, gyvenimo būdą, gebėjimus ir kt. Kartais žmogus labai gražiai kalba, o žinant šį mokslą, aiškiai matai, kad veidmainis ir t.t. ). Darnią porą galėjo sudaryti ir ištyrimas jų gimimo datų: savaitės dienų (tinka ar netinka vienas kitam). Šiomis žiniomis ir dabar naudojamės, jei kas nori išsiaiškinti suderinamumą būsimame santuokiniame gyvenime. Ir daugybė kitų žinių, kurie palikti mūsų MylŽynių, ir kuriuos išmokome Žynių mokykloje: žinios, kuriomis abejoti netenka: patikrinimai vyksta praktiniame gyvenime ir absoliučiai atitinka realybę.

Piršlys sakydavo Oracijas: pasveikindavo visus šeimos narius atskirai. Daug gražių žodžių pasakydavo panelei; ją vadindavo rūtele, žvaigždele, lelijėle. Pirkimo – pardavimo papročiai atėjo iš žydų tradicijos, kartu su krikščionybe. Šie papročiai pažemino moters statusą, labai pažeidė moters orumą, savigarbą. Mūsų literatūroje jau aprašomos pirkliškos derybos: pirkimo – pardavimo sandėriai, tėvams išrinkus panelei vyrą, visai nebeklausiant dukters nuomonės: nori ar nenori tekėti už to, parinkto...
Jei jaunuolis patikdavo merginai, būdavo leidžiama jam atvykti dažniau. Jei nepatikdavo – tėvai sakydavo: „mūsų dukrelė dar labai jauna; dar tegul pabūna namie metelius - kitus“...Tai – mandagus, nieko neįžeidžiantis atsisakymas. Pokalbiai visada ir visokiais klausimais būdavo mandagūs, orūs, pagarbūs.

Į piršlybas pirmą kartą vykdavo šeštadienio vakare, nes pirmos piršlybos – tik šeštadieniais. Antrą kartą buvo galima vykti ir ketvirtadienį. Šeštadienis – SUBATĖLIS – SuBatelis (su batais, o bato simbolika – pamatas, pamato padėjimas. Pav: pasaką „Batuotas katinas“ suprasti reikėtų ne taip, kad katinas pasipuošęs batais, bet katino misija – padėti pamatus savo jaunajam šeimininkui). Visų švenčių pradai ir svarbiausi dalykai vykdavo subatėliais – šeštadieniais (rengtis vyšninio – purpurinio atspalvio rūbais; tai – šeštadienių vakarų spalva, spinduliuojanti išmintį/taurumą).

 Piršlys atsiveža gėrimo butelį, papuoštą rūtos šakele: tai ženklina amžiną jaunumą, puikumą. Panelė nuimdavo rūtą, o piršlys atkimšdavo butelį. Tai – mielo priėmimo ženklas. Panelė ar jos tėvas atnešdavo vadinamojo „žaliojo vyno“ (primenu: žalias – tai ne žalios spalvos, o gyvastingumo energiją spinduliuojančios spalvos, simbolis. Vietoj „žalias“ galima būtų sakyti „gyvas“ – natūralus, sveikas). Šis „žalias vynas“ visai buvo ne vynas, o labai stiprus gėrimas (dažniausiai iš žolynų ir medaus). Vaišindami stebėjo vaikiną: kiek išgers. Tai buvo patikrinimas ar jaunuolis ne „pijokėlis“.

Merginų šeimoje buvo griežta eilės tvarka vestuviniame virsme: pirmiausia  tėvai išleisdavo už vyro vyriausiąją dukrą, po to – vidurinę ir dar vėliau – jauniausią. Paskaitykite pasakas, prisiminkite senąsias dainas pav: „Užteka saulužė daulėliu lėliu ... paskaityk, motuše, ar visos dukružės ...Jau skaitau, neskaitau, jau vienos ir nėra...vyriausios dukružės, daulėliu... ir t.t. Jei nutikdavo taip, kad vyriausioji nesusiranda sau mylimojo, o jaunesnioji jau galėtų ir norėtų tekėti, tada dar palaukdavo ir vyriausiajai dukrai tekdavo užsiimti labdaringa veikla, tada galėjo tekėti sekanti duktė.Tai nebuvo pageidaujama (kad jaunesnės pirma vyresniųjų seserų tekėtų), nes neatitinka Visumo dėsnių.

Mūsų Tikėjimo Mokslas (pagoniškoji pasaulėžiūra) – grįstas griežtomis nuostatomis, kurios turi atitikti Visatos ir Gamtos dėsnius. Atrodytų, baisu,  sudėtinga, bet už tai visur rezultate – tvarka, darna ir harmonija. Patikrinkite praktikoje, jei netikite... Žmogus, neturėdamas tvirtos Pasaulėžiūros, Tikėjimo, visada ras pateisinimus ir  lengvus kelius, neteisingai suprastą laisvę savo veiksmuose, poelgiuose, bet už tai mokės didelę kainą savo ir savo vaikų  gyvenimuose. Pamąstykite giliau: kas vyksta nūdienoje žmonų santykiuose, požiūryje į šeimą, meilę ir numatysite ateitį, kuri tikrai neatrodys optimistiškai...

Krikščionybės  įsigalėjimo, o ypač baudžiavos laikų papročiai,  išlikę iki mūsų dienų, paremti turgaus derybomis. Reikėtų grąžinti tikruosius, lietuviškus, taurius papročius, kurie yra aukščiausio lygio kultūringo bendravimo, aukščiausio lygio etiketo mokslas. Nereikia mums jokių užsienio autorių pamokymų; viską turime, tik gaila, kad „savam krašte pranašu nebūni...“. Elgesio kultūra dabartyje – lyg košmariškam sapne,- taip degradavusi, jog akivaizdžiai iš žmonių virstame į beždžionžmogius, primatus... Dar pridėjus kalbos  „puošmenas“, keiksmus ir vulgarybes... Ką gi, nuosmukio gadynėje kitaip ir negali būti... Mūsų tikrieji papročiai moko jaunuolius aukštos vidinės kultūros, garbingo elgesio, aukštos moralės, duoda tvirtą pamatą atsakingam šeimos gyvenimui. Poezija, kūryba, menas, dainos mums yra paveldėta iš tolimųjų protėvių ir yra ypatingai svarbūs dalykai. Deja, esame suluošinti dvasiniame pasaulyje; dominuojanti materialistinė mąstysena ir prioritetai – ekonominiai ir pirkliški  tarpusavio santykiai baigia galutinai pražudyti tautą: ir ypač jaunąją kartą, kuriai, kad ir prigimtis diktuoja humanitaro, menininko, kūrybos asmenybės gebėjimus, jaunuolis verčiamas tapti „realiųjų“  mokslų atstovu, kurie duos pelno, pinigų, prabangių daiktų. Visos svajonės modeliuojamos jaunam žmogui į materialius turtus, prabangą, bet... kažkodėl tuose  banknotų milijonuose  nėra laimės, o ir negali būti.

Grįžtame prie tikrųjų papročių. Piršlys ir jaunikis, atvykę į panelės namus, atveždavo merginai dovanų: dažniausiai paties jaunuolio rankomis pagamintų. Vėl pasiremkime daina: „Leliumai, an aukšto dvaro nauji palociai... tuose palociuose bernelis sėdėjo, leliumai, kilpinėles narstė, leliumai, ir antelas gaudė, leliumai, ir mergelei siuntė... imsi – neimsi leliumai, nors paminėsi leliumai...“ ir t.t. Panelė išleisdavo piršlį ir būsimą jaunikį, taip pat jiems ką nors padovanodama: (tęsiame tą pačią dainą...“ Leliumai, an aukšto dvaro... mergelė sėdėjo, leliumai...,  margas juostas audė, leliumai..., ir berneliui siuntė, leliumai..., imsi – neimsi  leliumai..., nors paminėsi, leliumai...“ ir t.t. Dovanodavo savo pačios išaustą juostą ar pan., tuo išreikšdama savo palankumą. Jei mergina ar jaunuolis nenorėdavo susižadėti, tuoktis, jei rimtai negalvodavo kurti bendrą ateitį, dovanas grąžindavo ar mandagiai atsisakydavo priimti. Tai irgi aukščiausios vidinės kultūros požymiai: negalima įžeisti kito jausmų, kai sunkiau tą pasakyti žodžiais, santykių tęstinumą ar nutraukimą galima buvo išreikšti dovanomis ir apsiėjimu su jomis: atsisakydamas nepageidaujamo dėmesio žmogus grubiai neatsakys, neįskaudins kito. Atsisakymas dovanų aiškiai ir tuo pačiu mandagiai parodydavo, kad toliai draugystė neįmanoma. Palyginkite, kaip dabar įžeidinėjami vaikinai ar merginos. O norime, kad jie  būtų kultūringi...

Po pirmų piršlybų įvykdavo antras susitikimas, kurio metu būdavo priimamas sprendimas. Per pirmąsias piršlybas dominavo „žvilgsnių kalba“  (žvilgsnis – galinga Perkūno jėga, žaibo energija). Antrųjų piršlybų metu susikalbėdavo jau žodžiais, galutinai:  (žodis – minties, žaibo energetikos,  garsinė išraiška, lyg Perkūno griausmas, todėl ir sakoma „atsargiai su mintimis ir žodžiais: gali nužudyti, bet gali ir  prikelti naujam gyvenimui“). Po antrųjų piršlybų būdavo paskelbiama  apie jaunuolių sužadėtuves. Sužadėtiniai – nuo žodžio  „sužadinti, pabudintu“, sužadina vienas kito tauriausius jausmus.

Nuo piršlybų jaunuoliai jau abu kartu vyksta į pobūvius, vakarėlius, suėjimus, šventes. Vakarėliuose pirmas ir paskutinis šokis  priklausė sužadėtiniams , o visus kitus šokdavo su kitais pažįstamais, draugais; nebuvo jokių kvailų pavydo scenų (tik su manim ir jokiu būdu su kitais nešoksi), jokių priekaištų, kadangi jaunuoliai elgėsi pagarbiai, garbingai ir saugojo vienas kito garbę: to buvo mokomi nuo mažens. Bendraudavo su visais svečiais: nebuvo „prikabinti“ vienas prie kito. Per didelis prisirišimas, prisikabinimas mūsų tautai buvo svetimi. Pavydas ir nepasitikėjimas atėjo gerokai vėliau, kai atsirado tam priežasčių, kai pagarba ir garbė prarado vertę, o vietoj taurios meilės ėmė dominuoti  seksualinis potraukis, kuris, amžiams bėgant, privedė prie „partnerių“ keitimo, meilužių,  kaip privilegijos, atsiradimo, plastinių operacijų  - kūno  darkymo kulto  ir kt. Rezultatas?  Vis daugiau nelaimingų, vienišų, bevaikių. Vis daugiau su dvasinėmis, psichinėmis ir fizinėmis nuokrypomis, vis daugiau savižudžių, sugyvulėjusių ar biorobotais virtusių...

Piršlybos daugiausiai vykdavo vėlai rudenį ir žiemą. Pavasarį sužadėtiniai skirdavo pasimatymams, vaikštinėdavo, jodinėdavo su žirgais. Birželio – liepos mėnesiais porą paskelbdavo oficialiais sužadėtiniais. Pora surengdavo dideles iškilmes – pokylį (nuo žodžio pakilimas, pakilti). Buvo žiūrima, kaip jauna pora moka priimti svečius, organizuoti, bendrauti.

Mūsų tautos ypatingas bruožas – svetingumas, vaišingumas, švenčių šventimas, pokylių rengimas (ar tebeturime?). Joks darbas, joks reikalas  nebuvo pradedamas be dainos, be pokylio.  Geromis mintimis, gražiomis dainomis buvo kuriamas puikus  energetinis Laukas (aura): ne visiems matomas sietelis virš galvos, kuris nešė sėkmę, laimę, gerą derlių. Visai nemokšiškai aprašyta, kad „meldėmės stabams, tą ar kitą apeigą, veiksmą  atlikome, naiviai tikėdami, kad bus laimė, sėkmė, geras derlius). Tik daiktinio mąstymo žmonės galėjo taip samprotauti, aprašydami jiems nesuvokiamas mūsų švenčių apeigas, mūsų papročius, kurias vadina „prietarais“. Nėra žodžio „prietaras“, yra žodis „pritaras“(pritarimas Visumo dėsniams). Mes pritariame Visumui, Gamtai savo 5-kiais įnagiais: Spalva/Garsu,Miera/Stiliumi ir Data (lemtingu laiku).Tai visiškai suvokia turintys energetinį – banginį mąstymą tautiečiai. Jiems nėra nieko antgamtiško, nepažįstamo, nes viskas yra pažinu: reikia tik daug žinių ir ne paviršutinių.

Taigi, nuo piršlybų ligi vestuvių laikas buvo vadinamas Suderu (suderinimu): Suderų laikas.

Po sužadėtuvių, rudeniop, prasidėdavo pasirengimas vestuvėms. Vestuvės, kaip buvo minėta – žiemą. Sužadėtiniai draugaudavo apie metus laiko, kad galėtų išsiaiškinti skirtybes, panašumus, „susiderintų“. Šiame laikotarpyje sužadėtiniai kviesdavo Gamtą : upių , miškų ,dangaus dejves ir dejvius į sužadėtuves; prašydavo palydos ir sergėjimo. Taip išreikšdavo pagarbą ir meilę Visumui, Gamtai. Kurdavo šv.Aukurą, dainuodavo, vaišindavosi.

Sužadėtuvių apeigas atlikdavo žynys, sujungdamas būsimą porą, uždėdamas ant sukabintų rankų specialiai išaustą puikią juostą.

Būsimi jaunavedžiai pradėdavo rengti vestuvių parėdą: būtinas elementas – Visumo, Žvaigždynų, Gamtos dejvių pakvietimas.

Šeštadienį, prieš vestuves, rengiami vadinamieji Pynių vakarai (dabar – mergvakariai). Šiuose vakaruose dainuodavo, šokdavo: garsais, judesiais, spalvomis keldavo energetines bangas į erdves, kad menėse būtų miela, jauku gyventi.

Labai svarbu – parinkti jungtuvių datą, kadangi, pagal mūsų Tikėjimus ir Mėnulio kalendorių, mes turime lemtingas datas. Jungtuvės dažniausiai vykdavo priešpilnio Mėnulyje arba jaunaties paskutinėmis dienomis.

Jaunas mėnuo – tarsi žiedai, o priešpilnis sukelia kūrybines ypatybes. Nerengiamos jungtuvės pilnatyje ir tamsiajame mėnulyje: žmogus tuo metu privalo pabūti vienumoje.

Vestuvėse atidžiai peržiūrėdavo svečių sąrašą; nekviesdavo nemielų žmonių, kad jie neįneštų ardos (ardymo) Lauko. Kruopščiai parinkdavo dainas, tekstus, nes kiekvienas ištartas žodis lemtingomis datomis išsipildo  (Aido/Atbalsio sistema: ką šauki – tas ateis.). Vestuvių rūbai taip pat turėjo savus reikalavimus. Jaunoji privalėjo rengtis baltai, mat, baltoje spalvoje  suponuotos visos spalvos. Svočia ir piršlys negalėjo rengtis juodos, mėlynos ar violetinės (melsvu atspalviu) spalvos drabužiais. Svočia rengėsi vyšninės, žalios ar rudos spalvos rūbais. Kenksmingos (juoda, žydra, melsvai violetinė ir oranžinė) spalvos  galėjo užnešti kenksmingus energetinius Laukus.

Pynių vakarą draugės, susirinkusios pas jaunąją, matavo jai suknelę, parinkdavo jai šukuoseną. Pas jaunąjį jo draugai darė tą patį. Patarinėjo dėl aprangos, puošdavo karietą su žvangučiais ir kt.

Jaunuosius lydėjo svita. Porų skaičius galėjo būti 13-ka, bet ne daugiau 19-kos. Poros buvo iš anksto sugrupuotos, o jei ne – tai vykdavo „Svitos valso“ vakaras, kuriame pakviesti jaunojo draugai susipažindavo su jaunosios pusės draugėmis. Prievarta primestų porų nebūdavo,- pasirinkdavo laisvai. Šokis ir buvo laisvo pasirinkimo ženklas. Visa tai vykdavo šeštadienio vakarą, kartu užkuriant šventos Ugnies Aukurą. Sekmadienis – žinyčioje. Jungtuvės vykdavo vakare. Vyriausias žynys su vaidilom ir vaidilutėm išpuošdavo menę kaspinais, juostomis (jaunųjų sutikimui). Vyriausias žynys atlikdavo labai prasmingas ir gražias sutuoktuvių apeigas, kurias atliekame ir dabar, kai tuokiasi pagal savus papročius (jų neaprašysiu, nes tai  skirta žyniams).

Po jungtuvių ceremonijos prasidėdavo sveikinimai. Pirmiausia, jaunuosius sveikino tėvai, artimieji, po to – draugai, svečiai. Visą sekmadienio vakarą jaunieji su svečiais praleisdavo šventovės žinyčioje.  Visi dainuodavo, šokdavo, žieduodavo šv.Ugniai, vandeniui ir kt. Šis vakaras – tai ryšys su Visumu: Kūrėju/Laiku, Dangumi, Žvaigždynais, Mėnesėliu.

Pirmadienis skirtas pasižmonėjimui: jungtuvių linksmybės tęsėsi pas svočią su piršliu. Tai vadinami Pakelės ar Pasižmonėjimo vakarai. Į žinyčią atvykdavo kviesliai ir pakviesdavo pasižmonėti pas svotus, mat, svočia ir piršlys jungtuvėse atlikdavo tarsi tėvų pareigas. Svotai – tėvai, kurie išveda jaunuosius į platesnes erdves – bendravimui su kaimynais, aplinkiniais. Tikrieji tėvai būdavo garbingais svečiais. Piršlys ir svočia – Aitautų (nuo piršlybų iki sužadėtuvių) laikotarpio tėvai, kurie jautė didelę atsakomybę už naują šeimą, už darnų jos įsiliejimą į tautos ir visuomenės gyvenimą. Jie mokė jaunuosius draugauti, bendrauti, duodavo patarimus.

Antradienis skirtas laikui „ Marčiose“.  Iš jaunojo pusės atvykdavo kviesliai ir kviesdavo visus į jaunojo namus. Jaunieji iš jaunosios namų atsiveždavo šv.Ugnį ir uždegdavo židinį. Susijungdavo dvi ugnys. Visa tai atlikdavo pagal griežtą parėdą. Vėliau  mūsų papročiuose atsirado kraičio skrynios, turtas, kurie tapo dominuojančiais dalykais  vestuviniame virsme. Mūsų tradicijoje  turto niekas nedemonstravo – šventėje vyravo meilė, pagarba, draugiškumas, linksmumas.

Marčiose jaunosios šukuosena buvo pakeičiama į damos šukuoseną: nuo smilkinių pusės plaukai buvo sukeliami „laiveliu“.  Kasos suvyniojamos ant pakaušio ir uždedama kepuraitė –„Laivelis“. Šią kepuraitę moteris turėjo dėvėti eidama į svečius, suėjimus, šventes. Tai buvo ištekėjusios moters ženklas. Nuometas ar skarelė, slepiantys moters plaukus, atsirado gerokai vėliau.

Jaunoji atveždavo dovanų tėvams, jaunojo broliams, seserims.

Trečiadienis skirtas „Atogrąžoms“: jaunosios kviesliai dar kartą kviesdavo grįžti į jos namus, į gimtinę.

Ketvirtadienis – antras pakvietimas į jaunojo namus. Vėl – šokiai, žaidimai, rateliai, o svarbiausia – lingavimas: svečiai susikabina rankomis ir dainuoja, linguoja. Tai irgi gerų, teigiamų Laukų sukūrimas.

Penktadienio vakaras skirtas atsisveikinimui ir piršlio „apkorimo“ arba aprišimo juostomis apeigoms. Tai apdovanojimo vakaras. „Apkart“ – nelygu „pakart“ (įsiklausykite į žodį ir prasmę). Piršlio korimas – destrukcija; tai ne mūsų papročiai. Vietoj padėkos – karia. Mūsų papročiuose piršliui – aukščiausia pagarba ir padėka.

Šeštadienis – atsisveikinimo diena. Svečiai ruošiasi išvykti į namus. Verdami kopūstai: kopūstas – pilnatvės ženklas, o ir padeda, kad  neapsisuktų per daug galva, jei šiek tiek per daug išgerta. (Yra tokia sena daina: „Mes geriam alų, vyną, mes geriam IŠ uzbono...“ Dabar ji dainuojama taip: „ Mes geriam alų, vyną, mes geriam PO uzboną...“ Tikriausiai, skirtumą supratote...

Taigi, jau pilnai atlikta 7-nių dienų šventė. Dainuojamos atsisveikinimo dainos; sukurtas palankus energetinis Laukas, pridainuotos menės, sudarytos visos sąlygos jaunai šeimai savarankiškai gyventi, atsiskleisti visu puikumu ir rodyti pavyzdį kitiems. Atsisveikinant geriamas „pavėjo“

stiklelis. Pinamas „Luktūrėlis“ (Sodas ). Tai ženklas, sujungiantis Dangų, Žvaigždynus su nauja šeima.

Mūsų papročiai pagrįsti tuo, kad kiekvienas žmogus, kiekviena šeima išlaikytų ryšį su Visumu, su Kūrėju/Laiku, su Gamta. Papročiai, mokantys jauną žmogų doros, etiketo, atsakomybės, grožio, bendravimo meno. Papročiai, pilni taurumo, orumo, išminties, gėrio, pagarbos, žaismingumo. Juose – visos aukščiausios mūsų tautos dvasinės vertybės, kurias derėtų grąžinti į liūdną moralinę patirtį turinčią mūsų visuomenę.

Eglė Samulytė

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (15)
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 10
2012.01.20 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt  aštuntoji  pamoka. Nacionaliniai lietuvių/latvių  (leatų)  ženklai.      Mūsų, leatų, ženklai grįsti Visumo dėsniais ir žvaigždynų stiliais. Jie dažniausiai naudojami mūsų tautiniuose raštuose, drabužiuose, drožyboje, architektūroje, audinių, mezginių ornamentikoje, tautodailėje, papuošaluose.   Pažįstant ženklus, galima juos perskaityti, kadangi jie – žinios, informacija, perteikta simboliais, ne raidėmis. Norint suprasti mūsų nacionalinę simboliką, reikia šiek tiek žinių apie žvaigždynų  Misiją. Tai nėra tik puošmenos audiniuose, juostose, papuošaluose, bet jie turi apsauginę funkciją bei  padeda pasijungti energetines Laiko tėkmės galių jėgas sėkmei, laimei, sveikatai.     Kiekviena...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 9
2012.01.19 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt šeštoji pamoka.                  Gimties virsmas. Dubultas  (dvigubas)  gimimas  pagoniškame Tikėjime.   Tikriausiai esate girdėję posakius, kad mes gimstame du kartus arba: „tokių gerų tėvų – toks prastas vaikas; tokių nevykusių tėvų – toks puikus vaikas“...Kodėl taip atsitinka?    Teisingas Gyvenimo Būdas reikalauja žinių apie Visumo (Visatos) sandarą ir Tavojo požiūrio į Tikrovę, Pasaulėžiūrą.   Kiekvienas materialus dalykas ar kūnas yra suponuotas iš energetinių bangų – ŠviesiaGarsių,– tarsi iš siūlų suvytas kamuoliukas, turintis savyje TURINĮ/TŪRĮ, ESMĘ ir GEBĄ KURTI: tai – 4-matis Vienetas.  Šio...
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 8
2011.12.13 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt penktoji pamoka. LYDĖTUVĖS – Laidotuvės/deginimas pagoniškoje   tradicijoje  „Iš Žvaigždžių Ugnies atėjome – į Žvaigždžių Ugnį sugrįžtame„ -  teigė senčiai ( protėviai). Ilgus tūkstantmečius mes, leatai, išeidami į savo Žvaigždę, deginomės ugnyje. Vatikanas ir jo tarnai lenkai uždraudė mūsų paprotį, ir mūsų mirusiuosius ėmė laidoti žemėje. Po paskutinio valdovo, Kęstučio, sudeginimo ėmė dygti kapai, į kuriuos mūsų mirusiuosius laidojo su karine amunicija, žirgais.    Kryžnešiai yra Žemės/Saulės energetikos vaikai; mes – leatai – Mėnesio/Žvaigždžių energetikos, kuri yra visiškai skirtingo suvokimo, skirtingos mąstysenos, skirtingo Gyvenimo būdo išraiška. Kryžnešiai...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 6
2011.03.31 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimt pirmoji pamoka. Pupuolių arba Marių Žvaigždės šventė.              Visada būna kovo 13/14 datoje, Mėnulio jaunatyje.   Pupuoliai – tai žilvičių pavasariniai žiedai. Sidabruotos pilkos spalvos pūkuotukai arba „kačiukai„. Pagrindinė šventės Misija – žadinti, budinti visas Esybes, kad nevaikščiotum mieguistas. Šeimoje žadinama MARGUČIU ir paukščio plunksnele. Žadina tas, kuris pirmas atsikelia ryte.  Už tai žadintojas per Velykėles gauna pora margučių. Žadina nuo veidrodžio atsispindinčiu „saulės zuikučiu„ arba paukščio plunksnele braukia per veidą. Kaip ir kitose šventėse svarbi ir sveikintojų apranga: būtinai su pelerinom, apsiaustėliais (tai simbolizuoja...
 
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 5
2011.03.05 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Dvidešimtoji pamoka. Pagoniškosios šventės ir žvaigždynų simbolika.     O – pusiau baltas, pusiau juodas, kaip visose pirmapradėse tradicijose, pagoniškame Tikėjimo moksle vadinamas šviesotamsos simboliu/ženklu... Dar vadinamas KerraRačiu (keras – centras ir ratas) arba dejvės Indros Akimi/žvilgsniu (tas pats kaip Visareginti Akis) dangaus skliaute. KerraRačio  Pilyje  (dejvės Indros Akyje)  yra  ApuokKacio (apuokas/katinas ) žvaigždynas: 4 – rios žvaigždės ir dar dvi prie jų. Tai vadinamasis centro Šešialangis (šešialangio sistema). Mūsų žyniai sako, kad tame šešialangyje yra visų dangų sistemų pradžių pradžia. Dejvės Indros šventės metiniame cikle: vasario 1-2, gegužės 1, rugpjūčio 2-3, lapkričio...
Pažinimo kelias per savastį TĘSINYS 4
2010.11.08 HomoSanitus / Eglė Samulytė
Aštuonioliktoji pamoka. Žiemos švenčių ciklo papročiai, simbolika.        Gruodžio mėnuo pagoniškoje pasaulėžiūroje – džiaugsmo ir linksmybių mėnuo (priešingai krikščioniškam tikėjimui). Šis mėnuo turi ir kitą vardą – Vilkių. Pagrindiniai mėnesio simboliai – šuo, vilkas, žvaigždė (VakarRytė – dabar vadinama Vakarine), stirna, elnias.     Prisiminkite dainą: Kalėdų rytų rožė išžydo,lėliu kalėda kalėda, Kalėdų rytų dyvai pasdarė,lėliu kalėda,kalėda, Dyvai pasdarė,ažerai užšalo,lėliu kalėda kalėda, Jaunas bernelis ladelį kirto,lėliu kalėda kalėda, Ladelį kirto mergely(tarmiškai Y tariasi kietai) virkdė,lėliu...    Atbėga elnias devyniaragis (9 ragai-ciklo...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 

Paradoksalu, tačiau šiais
laikais mūsų pastatai didesni,
bet mažesnės bažnyčios,
platesni keliai,
tačiau siauresni požiūriai.
Mes išleidžiame daugiau,
bet turime mažiau,
mes perkam daugiau,
tačiau džiaugiamės mažai.
Mūsų namai didesni,
tačiau mažesnės šeimos,
daugiau patogumų,
bet mažiau laiko.
Mūsų moksliniai
laipsniai aukštesni,
bet žodžiuose ir darbuose
mažiau prasmės,
daugiau žinių,
bet mažiau teisingumo,
geresnė medicina,
tačiau mažiau sveikatos.
Mes geriam per daug,
rūkom per daug,
nerūpestingai išlaidaujam,
juokiamės per mažai,
vairuojam per greitai,
keliamės per vėlai,
per mažai skaitom,
per daug žiūrim TV,
retai meldžiamės,
esam per daug pavargę ir pikti,
kalbam per daug,
mylim per retai,
nekenčiam taip dažnai.
Mes išmokome kaip pragyventi,
bet ne gyventi.
Mes išvalėm orą,
bet užteršėm sielą.
Užkariavom kosmosą,
bet nebepažįstame vidinio pasaulio.
Daugiau rašom,
bet mažiau išmokstam.
Daugiau planuojam,
mažiau įvykdom.
Išmokom skubėti,
bet nebemokam palaukti.
Tai neįtikėtinų pelnų,
bet lėkštų santykių laikai.
Mūsų namai išpuošti ir patogūs,
bet juose nėra namų šilumos.
Didinam turtus,
bet mažinam vertybes.
Robert Fulghum

Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės