Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Vyras apie meil?
Pagrindinis / Animizmas / Turinys / Kokteilis / Vyras apie meil?
Sklando po pasaulį nuomonė tokia

Visos kokybinės kategorijos „gerai“ ir „blogai“, „gėris“ ir „blogis“ turi prasmę tik esant absoliučiam atskaitos taškui, tai yra Dievui. Jeigu jo nėra, tai ir visos šios sąvokos netenka prasmės.


O kai kam atrodo ir kitaip

Meilėje yra prasmė ir be Dievo kaip išorinio objekto, be ne kaip alegorinės kategorijos. Meilę turi ir gyvūnai. Ji ne mažiau stipri, kaip pas žmones. Šuo gali būti kur kas labiau mylintis ir prisirišęs, negu jo „protingas“ šeimininkas.

Meilė pagrindžia visų gyvūnų, pradedant paukščiais, elgesio optimizavimą ir tai yra jos prasmė. Bet tik pas žmogų šis pagrindas gali dažytis skirtinguose supratimuose sudėtingiausiais atspalviais.
Iki tokio laipsnio, kad kartais meilės jau ir nesimato. Kiek žmonių, įsigydami gundymą, pameta jausmų betarpiškumą ir stimulu jiems tampa pakankamai racionalūs supratimai, o ne meilė kaip pirmoji priežastis.  Nuo čia jau ir iki abejingumo visai netoli. Ir tik iš tikro labai artimas žmogus gali sulaikyti nuo šios ribos peržengimo. 

Skirtingai nuo gyvūnų, pas žmones labai išvystytas poreikis ieškoti ir kurti. Todėl reiktų pridurti, kad Dievu žmogų daro ne tik meilė, bet ir ieškojimas bei kūryba. Galima vadinti juos meile, galima ir nevadinti, tačiau „atskaitos taškais“ jie vis tiek liks.

Galima pamatyti tiek grožio pilkoje sudžiūvusioje šakoje, styrančioje bekraštės dykumos smėlynuose po akinančiai žydru dangumi, kad bet kuriam užtektų juo užspringti. Kadangi nėra grožio Visatoje, o yra jis tik žmogaus dūšioje, tai tik nuo konkretaus žmogaus ir priklauso, kokiam grožiui jis yra gabus, kiek meilės  gali sutalpinti jo širdis. Tai priklauso visai ne nuo pasaulėžiūros konkretumo.

Tai, ką kai kurie mistikai vadina dvasingu grožiu, tiksliau būtų vadinti dvasiniu skurdumu. Skurdus jų supratimas apie grožį, ir tarp mistikų tokių kur kas daugiau, negu tarp realistų. Tam yra dvi priežastys.

Absoliutus pasitikėjimas jutimo organais ir savo protu kalba apie nebrandumą, apie tą besitęsiantį  mokymo periodą, kuriame vaikas lengvai patiki Senelio Šalčio buvimu. Ši mūsų savybė yra instinktų lygmens, kuriame autoritetai priimami be jokių išlygų, fanatiškai. Kai kuriems šis periodas tęsiasi iki pat senatvės.

Mokėjimas matyti, jausti grožį vystosi kartu su asmenine patirtimi.

Antroji. Mus supantis pasaulis kur kas sudėtingesnis, įstabesnis ir harmoningesnis, negu asmeniniai įsivaizdavimai, matymai ir teorijos.

Tereikia įsižiūrėti net į tokį „bjaurų“ gyvį  tarakoną ir jame aptinkamas stebėtinas funkcionalumas, formų ir judesių grakštumas – beveik viskas jame sutverta tobulai.

Tereikia pasižiūrėti į sukauptų žinių apie gamtą sistemą ir tuomet net tokiame „atstumiančiame“ dalyke kaip fizika, aptinkamos užburiančios konstrukcijos, atspindinčios realiai egzistuojančius reiškinius.

Tereikia perskaityti grožinius realių, istorinių ir asmeninių įvykių aprašymus ir pamatai bedugnę, skiriančią rašančiųjų fantaziją nuo to, ką kuria realybė.

Štai dėl ko lig šiol niekas nesugebėjo sukurti rojaus paveikslo, kuris kiekvienam užimtų kvapą nuo jo įstabumo ir šventumo. Nors atkaklių mėginimų buvo, yra ir bus labai daug, bet gautas rezultatas, kaip taisyklė, jo autorių netenkino, netenkina ir netenkins.

Joks mistinis pasaulis, jokia mistinė teorija  savo gelme ir sudėtingumu negali net lygintis su sukauptų žinių apie gamtą sistema, nors pastaroji  yra tik maža salelė tikrovės begalybėje.

Žmogelis prabudo vidurdienį po vakarykščių išgertuvių, pasišlykštėdamas valosi vėmalus nuo rankovės, raukosi nuo galvos skausmo ir staiga ištransliuoja: „Man dabar toks grožis sapnavosi!“ Akys švyti nežemiškumu – akivaizdu, kad matė. O paklausus, ką matė, paprašius nupasakoti, jis apmiršta, bandydamas rasti formuluotę, po to surūgsta ir pralemena: „Aš buvau tokiame...viskas rudos spalvos... ne, nu bet tokios rudos, tokios šiltos-lygios-nuostabios rudos...“ Galima kantriai laukti tobulesnių apibūdinimų, tačiau to, ką jis patyrė sapne, perduoti jums jis nesugebės niekada.

Meilė ir džiaugsmas – bet kurio žmogaus, bet kurios psichikos neatskiriama bazė. Kaip nebūtų gaila, bet pastovios meilės ir džiaugsmo nėra ir negali būti iš principo, nes kitaip tai tampa tiesiog nebejaučiama norma. Ir tai nėra blogai. Tik skausmo ir sielvarto fone juntama meilė ir džiaugsmas. Tačiau ne šie poliai yra gyvenimo prasmė ir tikslas. Jie tik krypties rodyklės. Pasiturintis ir ramus gyvenimas nėra norma. Pitekantropas tenkinosi šilta ola su laužu ir buvo laimingas nuo surastos po akmeniu riebios kirmėlės. Mums tai atrodo bjauru. Tačiau tai, kaip mes gyvename dabar, galbūt po šimto metų kažkam atrodys taip pat bjauru.

Bet jausminė meilė – ne tik paskatinimas, ir todėl taip pat reliatyvi, kaip ir džiaugsmas ar sielojimasis. Tai, dažnai būna  ir profesija, ir poveikio instrumentu. Kuo teko ne kartą įsitikinti, kad įsimylėti savanaudiškai  – daugelio moterų mėgstamiausias užsiėmimas. Ir kartais visai sėkmingai susisuka jaukus ir patogus šeimyninis lizdelis! Tuo gyvenimo prasmė ir užsibaigia, nežiūrint nė į jokį gerbūvį.

Kokia graži ji bebūtų, tačiau įsimylėjimo traukos būsena nėra tikslas, nes yra kai kas kur kas vertingesnio ir geidžiamesnio vyro ir moters santykiuose, kas neleidžia staiga ir beprasmiškai nutrūkti artumui, kilusiam dėl geismo ir traukos (netgi jei tai yra intelektuali trauka prie kūrybiško žmogaus). Ir jeigu trauka gali staiga vieną rytą išsisklaidyti kaip rūkas, ir likti tik galimybė liūdnai atsidusti, nuostabą išreiškus tankesniu blakstienų sumirksėjimu, tačiau yra tai, kas palieka žmogų artimu, nežiūrint į jokias abejones, netgi nežiūrint į neapykantą.
 
Gamtai nesvarbu, kas bus su moterimi, atidirbusia savo paskirtį, gamta dosniai apgaudinėja traukos ir orgazmo pagalba, jausminiais dalykais, kurie priimami su susižavėjimu. Bet kas gi po to, po 40-ties? Kur viskas dingsta? Kiek yra moterų, kurias galima tik užjausti: jos turėjo visus džiaugsmus, kurie sudarė pačią pagrindinę jų gyvenimo dalį. Kai jie tapo nebepasiekiami, neliko nieko, siaubinga tuštuma, prieš kurią yra tik vienas vaistas: apsiprasti su ja. Bet juk tos moterys nenustojo būti žmonėmis, jų jausmai tokie pat aštrūs, joms tebereikia artimų žmonių. Jų vaikai nutolsta, netgi jei jie ir gyvena kartu, vyras tampa įpročiu, su kuriuo seniai susigyveno, netgi Dievas joms ima atrodyti kažkoks ne toks ir  neteisingas.

Natūrali trauka – tai ne tikroji meilė. O štai tai, ką sudeda žmonės į savo jausmą, dirbtino, kūrybiško, ir sudaro ryšius, kurie nepriklauso nuo geismo ir natūralios traukos, ir nuo savo dirbtinumo jie nė kiek nėra mažiau didingi.
 
Taip, žydinti gėlelė nuostabi, rasos lašas saulėje spindi, o saulėlydis kerintis, nors visa tai natūralu. Bet niekas kitas, išskyrus žmogų, nežino, kad visa tai nuostabu, tik jis kuria eiles ir dainas.
Žinoma, iš to nesusisuksi lizdo ir nepamaitinsi vaikų. Lizdui reikia paprasčiausiai kieto patino, pageidautina bandos lyderio. Kiek jų aplink, tų kietų kietuolių!

Nesiūlau atsisakyti natūralios traukos ir geismo, kalbu tik apie tai, kad jei tik jais apsiribojama, tai stipriai save apvaginėjama. Mes 90% sudaryti iš to gamtinio ir labai retai būname kūrybos būsenoje, o kai kurie – beveik niekada.

Kodėl gi kiekvienam iš mūsų netapus bandos lyderiu? Kodėl kiekvienam iš mūsų netapus tuo sėkmingu princu ir kartu kūrybiniu žmogumi? O gi todėl, kad mes visi jau esame kažkiek kūrybingi, tik jei imti lyginti, tai tik vienas duotoje bandoje būna lyderiu ir tik keletas išsiskiria iš masės.
 
Bet kuriam prasigėrusiam kaime yra savo vietinis intelektualas, kuris kitoje vietoje bus tik juokdariu. Bet moterys orientuojasi į „kad nors kaip pas visus“, o tai reiškia, kad  priimtino gerbūvio lygis yra visai ne tas, kuris tenkino moterį prieš tūkstantį metų. Tose sąlygose, kuriose moteris tada jautėsi laiminga, šiandien moteris jaustųsi pažeminta. Ji svajoja apie intelektualų kietuolį, apie princą, nori turėti viską viename flakone ir lyginti savo pasirinkimą su viso kaimo lygiu. O kadangi princų yra labai mažai, tai ji renkasi nevisai o-ho-ho ir su tokia padėtimi susitaiko. Trauka (jei ji buvo) praeina maximum per penkis metus ir lieka tai, apie ką jau rašyta. Tokia štai beveik kiekvienos moters istorija... Bet šią istoriją ji pasidaro pati, ir kiek bandymų įsitaisyti „sėkmingai“ bedarytų, retai kuriai tai baigiasi laimingai. O jeigu ir baigiasi laimingai, tai visai ne dėl to, kad papuolė princas, ne. Tai įvyksta dėl to, kad kažkas įvyksta su pačia moterimi, keičiasi jos požiūriai, o kartu keičiasi ir gyvenimas. Tas, kas mano, kad laimė objektyvi ir reikia tik ją surasti, taip ir neranda jos. Greičiau reikia surasti save, nors nuo supratingo partnerio priklauso pusė sėkmės.

Kas gi vyksta tikrovėje, realioje buityje? Rodos pradžioje buvęs vyras toks supratingas, jautrus ir švelnus, tapo padaru, giliai įklimpusiu į kvailą kompiuterinį žaisliuką, besikabinėjančiu prie smulkmenų, o iš paties nieko nesulauksi, ir tie bučiniai tapo kažkokiais budinčiais!

O Ji? Kur dingo nepakartojamas žavesys ir stebuklingos paslapties pažadas? Kur gi grynai moteriškas švelnumas ir glamonės? Jai reikia tik Šito, blyn! Ir pinigų, o pati... Įgriso! Ką veikia šita būtybė čia, šalia?... Kiekvienas jos žodis nevykęs iki koktumo, o elgesys nuspėjamas kaip kambarinės bolonkės.

O kaip nuostabiai buvo pradžioje!? Maždaug taip: jie pajuto vienas kito  trauką iš pirmo žvilgsnio. Arba meilė? Termino pasirinkimas priklauso nuo susitikusiųjų amžiaus. Jeigu iki 19-os, tai priimta kalbėti apie meilę, nors retai kuri jauniklio ar jauniklės galvelė švari nuo kūniškų geidulių, o meilė įsivaizduojama kaip kažkas tokio tolimo, šviesaus ir viliojančio. Geismo iš pirmo žvilgsnio trauka  tokia stipri, kad iš karto tai su pasigėrėjimu pavadinama meile. Susižavima taip, kad atrodo tai yra svarbiau už viską gyvenime, ir tegul visas pasaulis skrenda į subinę kartu tėtuku-mamyte, lyginant su tuo ypatingu, kurio jiems lig šiol neteko patirti.
Po to, išbandžius dar kartą ir dar kartą, ir dar vieną kartą, pasirodo, kad visa tai rutina, meilės nėra, o visi aplinkui – tik padarai.
O kaip gi tų susilietusių gyvenime sielų giminingumas, momentinis vienas kito supratimas, lemiantis ryšys visomis čakromis??

Ko reikia, kad kiltų momentinė meilė-geidulys? Jei tai sielų ryšys, tai nebūtina matyti vienas kito, mes turime ir taip pajusti ryšį.
Kartą alpinistai aukštikalnės stovykloje surengė kelių grupių susiėjimą, Išėjo į kalnus visi po darbo penktadienį, ir, įveikę varginantį pakilimą, iki stovyklos slinko visi jau tamsoje. Didelėje akmeninėje trobelėje visi miegojo sukritę ant grindų. Kad nemaišytų tiems, kas atėjo anksčiau, šviesos nedegė, stengėsi netriukšmauti. Vienas vėlyvasis atsidūrė visai greta paslaptingos nepažįstamosios. Jis po to pasakojo, kad ji stumtelėjo jį keliu ir tyliai sukikeno. Ir jis staiga pajuto nenusakomą trauką ir jie, šnabždėdami vienas kitam į ausį kvailus, bet neapsakomai gražius žodžius, nežiūrint į nuovargį, užsiiminėjo meile taip, kad ryte vaikščiojo kaip lunatikai. O dar jį stipriai ėmė pykinti po to, kai jis, pagaliau, pamatė jos kaip reta atstumiančią išorę.
Kur dingo giminingų sielų susikabinimas?

Tai ko gi reikia? Kai mes žiūrim net ir į kontūrais nupieštą lakonišką piešinį, tai iš kart, akimirksniu nustatome, simpatiškas veidas ar ne. Paveikslėlyje tikrai nėra jokios sielos. Bet kažkokie požymiai sukelia arba simpatiją, arba antipatiją. Yra animaciniai filmai, kurių personažams negalime būti abejingi. Viso labo tik keletas elementarių požymių gali nulemti mūsų pirmą santykį. Visai kaip pas gyvūnus – suveikė šie požymiai, kilo traukiantis ir džiaugsmingas jausmas. O po to, kai aušra atveria mums akis, mes matome nevisai malonų vaizdelį.

Nesitiki, kad taip primityviai mumyse viskas organizuota? Ir teisingai, kad nesitiki. Viskas visai ne primityvu, bet  labai sudėtinga.  O kiekviename sudėtingame yra savo paprastos šaknys, ir jeigu jų nematysi, tai niekada nesuprasi ir viso likusio. Bet kažkodėl yra manoma, kad turėti tokias šaknis yra kažkas žemo – mes aukščiau to!?

Kartą vyriokui prisisapnavo erotinis sapnas. Jame buvo tokia nuostabi ožkytė, jis nusivijo ją per žydinčią pievą, kojos pinasi aukštoje žolėje, pavyti niekaip nepavyksta, tik jos juokas skamba priekyje ir užpakaliukas šmėsčioja kviečiančiai. Iš apmaudo jis nubunda ir tiksliai: kažkoks užpakalis prieš jį. Na, jis ir užkrito ant jo. Siaubingai patenkinta žmona paruošė jam klasiškus pusryčius, ir tarė: „Štai matai, Apolinarai, tu su manimi žmoniškai, ir aš žmoniškai!“ Argi daug reikia laimės pajautimui? :)
 
Ar galima kalbėti apie dvasingumą, ir tuo pačiu jausti tą primityvų potraukį tam, kas turi kažkokį užvedančių požymių rinkinį? Tam, kas santykiuose užsideda komfortiško malonumo kaukę? Ir kodėl, jei šis rinkinys toks svarbus, jis nesusiformuoja pas visus individus, kaip pavyzdžiui uodegos spalvingumas pas povus? Formuojasi. Vieniems daugiau, kitiems mažiau. Išgyvena tie, kurie turi tam tikrą savybių rinkinį, kuriam suteikiama lytinė pirmenybė jei ne visų, tai bent kai kurių individų. Susidarė daugybė patrauklumo tipų, kiekvienas iš kurių tapo reikalingu, priešingu atveju tas tipas nepratęstų savo egzistavimo. Tai reiškia, kad  specifiškai patrauklus tipas turi daugiau šansų duotame areale, o kitoje šalyje susirasti tinkamą partnerį gali būti kur kas sunkiau.

 Tam jis ir yra primityvus traukos mechanizmas, kad suveiktų tikintis netikėto, atsitiktinio ryšio ir pasirodo, kaip taisyklė, yra neveikiantis ilgai trunkančiuose ryšiuose. Praeina kiek tai laiko ir neišvengiamai ateina nusivylimas. Pas žmones šis terminas svyruoja nuo vienos dienos, kai jau sekantį rytą darosi koktu, iki keleto metų. Trauka dingsta, ir jei jos nepakeičia artumo ir prisirišimo jausmas, tai gyvenimas kartu tampa kančia.

Būna ir atvirkščiai, pradžioje priverstinis ryšys, be traukos ir netgi su antipatija, po to pasikeičia į tikrą meilę. Kas gi įvyksta? Jis tampa „savu“, artimu žmogumi, ir netgi „trūkumai“ jo priimami jau beveik kaip privalumai. Ir tada jau nelieka nieko žmoguje kas galėtų atstumti, beveik kaip pasakoje.

Bet traukos ar antipatijos jėga, paremta keliais asmeniniais patrauklumo požymiais, būna tokia neįveikiama, kad netgi gili, bet platoniškai „virtuali“ meilė neišlaiko susidūrimo su realybe, kai staiga išpuoselėtas įvaizdis, papildytas pamatytu, iš tikro visai neesminiu ir netgi tiksliai nesuvokiamu, pasidaro nuviliančiu. Tai kas gi stipriau: dvasinis artumas, kuris atrodė neginčijamas ir pagrįstas, ar primityvi reakcija į išoriškas savybes? Pasaka neišlaikė patikrinimo realybe?
 
Pati iš savęs primityvi reakcija negali būti stipresnė už tai, kas yra aukščiau jos: daugelis gyvenimo pavyzdžių kalba apie tai, kad koks bebūtų išoriškai ar psichologiškai  nepatrauklus partneris, o tikrasis dvasinis ryšys yra aukščiau už viską. Kas nežino tokių pavyzdžių gyvenime, vienas iš jų: kūniškai bejėgis fizikas Stivenas Hokingas ir jo žmona. Kad primityvus paimtų viršų, reikalingos aplinkybės, kurios pačios iš savęs padeda tokiam nenatūralumui. Ir pasirodo, kad ne pasaka neišlaikė išbandymo realybe, o realybė buvo iškraipyta taip, kad užmušė pasaką. Laužyti – ne statyti: kuo krištoliškesnė, kuo labiau išaukštinta pasaka, tuo lengviau ją sudaužyti.
 
Jeigu pradžioje patrauklumo požymių rinkinys toks paprastas, kad bet koks vaikas iš karto gali pasakyti, patinka jam ar nepatinka žmogus, tai su patirtimi jis vis sudėtingėja, formuojasi idealas, į kurį įsipiešti aplinkiniams darosi vis sudėtingiau. Su amžiumi vis problematiškiau išsirinkti gyvenimo partnerį! Norimo partnerio įvaizdis taip idealizuojamas, kad pereina į svajonių ir neišsipildžiusių vilčių kategoriją. Atsiranda liūdnokas įsitikinimas, kad niekas niekada nesugebės to įvaizdžio atitikti.

Tas įvaizdis primena trapią, gražią meilės gėlelę, kuri šviečia giliai sieloje, ir skirta Tam Vieninteliam, kuris, tikriausiai, taip ir nepasirodys.
Naivi mergaitė su pasigėrėjimu dovanoja šią gėlelę, kai tik pirmas potraukis susuka jai galvą, o po to su nuoskauda surinkinėja nuo neatitikimo  realybės su idealu nuvytusius žiedlapius, kai su blaivinančiu akivaizdumu aptinkama, kad visai jis ne jos lūkesčių  princas. Greitai iš gėlytės, iš tikėjimo meile nieko nelieka...
Tai atsitinka todėl, kad primityvi trauka nesugeba numatyti daugelio gyvenimiškų socialinių aplinkybių. Ji juk nuo pat pradžių buvo skirta tik laikinam ryšiui. Ši trauka buvo pagrįsta tik keletu paprastų savybių, apsprendžiančių individo patrauklumą.

Ši trauka yra pati didžiausia apgavystė, kuri atiteko mums iš gamtos. Tokia didelė, kad visi tie, kas aklai seka ja, neišvengiamai prieina išvados: visi diedai – niekšai, arba visos bobos – kalės!

Galbūt reikia, nuo pat pradžių stengtis užmerkti akis, nebandyti žavėtis akivaizdžiais patrauklumo požymiais, nežiūrint kaip to besinorėtų, nebandyti burti, kokia kaukė naudojama bendravime, ir , vėliau ar anksčiau, iš viso rato tokio virtualaus bendravimo išsirinkti tą, kas yra maksimaliai dvasiškai artimas, o tai visų pirma reiškia: artimas tiek, kad su juo bendrauti galima būtų taip natūraliai ir paprastai, kaip pačiam su savimi.

Atrodo, čia taip lengva apsigauti, juk žmonės nuolat  keičiasi, jie gali klysti ir mokytis iš savo klaidų. Čia nėra receptų ir negalimi svetimi patarimai. Tik kiekvienas pats gali staiga suprasti, kad šis žmogus pakankamai artimas tau savo vidumi. Jis negali būti absoliučiai artimas, tai nerealu, bet yra tas slenkstis, kai norisi pasitikint atverti dūšią.
Tada lieka noras būti visada kartu, duoti gyvenimą abipusės meilės gėlelei ir išauginti ją – tai išties stebuklinga paslaptis ir šventas veiksmas. Ir nutarus atverti akis realybei. Jeigu tik viskas buvo sąžininga, o ne žaidimas, pasirodys, kad primityvios vertinimo reakcijos yra bejėgės.

„Jeigu“ todėl, kad yra viena sąlyga-kliūtis tam: jeigu partneris nesupras ir nepanorės pasielgti taip pat, nieko nesigaus. Meilės gėlelė taip ir liks tik  pas vieną neįgyvendinto idealo pavidale.

Skirtingai nuo potraukio „iš pirmo žvilgsnio“ čia nėra vietos atsitiktinumo kaprizui, tokiuose santykiuose žmonės nenusileidžia dievams: jie patys laisvi pasidalinti savo meilės gėlele su kitu, besąlygiškai susieti kitą su savo idealu, įgyvendinti savo idealą. Tai panašu į tai, kaip tik ką gimęs viščiukas ima laikyti savo motina tą pirmą objektą, kurį pamato. Jis perkelia viską, kas su motina surišta į šį objektą.

Tokiuose santykiuose vieno dvasinis Aš nenutrūkstamai papildomas kito dvasiniu Aš ne paprastu sudėjimo veiksmu, o tarpusavio jausmų ir siekių moduliavimu – dauginimu. Ir kiekvieno pasaulis, paimtas atskirai, gali pasirodyti tuščiu lyginant su abipusės meilės visata. Kai kam tai gali pasirodyti ne pagal jėgas, juk kaip sakoma, ir varge ir džiaugsme...

Tokiuose santykiuose nebus reikšmingas sugebėjimas linksminti, juk pats save gi retai linksmini. Nebus svarbu ieškoti temos pokalbiui – juk pats su savimi ne taip dažnai kalbiesi... Ir apkritai, nėra jokių kokybinių savybių pagal kurias galėtum nuspręsti tinka tau šis žmogus ar ne.
Tai nepaaiškinama, kaip ta meilė, skirtingai nuo traukos, kuri neturi jokių konkrečių priežasčių, ji besąlygiška, koks bebūtų žmogus ir ką jis ne bedarytų, netgi jei tai ir sukelia skausmą. Ir tik toks jausmas gali nugalėti laiką ir likti, kad ir kaip keistųsi viskas aplinkui.

Kas sudaro dvasinio artumo pagrindą lyginant su gamtinės traukos vertinimo skale? Jei pastarieji gerai žinomi, tai dvasinio artumo mechanizmas yra neaiškus, bet jis yra, ir neturi nieko bendro su žmogaus vertinimu „iš pirmo žvilgsnio“, bet dažnai ir prieštarauja jam.

Žmogaus ryšiai šiuolaikiniame pasaulyje labai platūs – po visą pasaulį, tačiau prioritetas vis tiek teikiamas šiam ryšiui, nes tik per jį susikuria bendras ryšys su visa  kultūra.
Nepasitenkinimas, kūryba – tai, iš esmės, noras priartinti prie savo supratimo kuo daugiau žmonių, siekimas būti įdomiu jiems ir reikšmingu. Dėl gryno smalsumo  rezultatui kūryba niekas neužsiiminėja.

Didžiausią efektą, kuriant gyvenimo tikslą, galima pasiekti tik santykyje su žmogumi, kuris lygiai taip pat to siekia ir supranta tai, o paprasčiau – jeigu tai labai artimas, mylintis žmogus.

Didžiausią reikšmę žmogaus gyvenimui suteikia Meilė, kuri yra jo sielos Dievas. Ir ši Meilė ne tiktai trauka, ne tiktai džiaugsminga euforija, užpildanti sielą, o neabejingas ir jaudinantis, pastoviai nepasotintas santykis su artimu žmogumi, tai, į ką pavirto unikali žmogaus savybė – nepasitenkinimas egzistuojančiu, atvėręs aukščiausias dvasines savybes ir pristatytas meniniais žmogaus kultūros kūriniais. Todėl tokia Meilė negali apsiriboti tik asmeniniais dviejų žmonių santykiais. Jie tampa ne tik dvasiškai susieti tarpusavyje, bet  kartu susieti ir su visa kultūra.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (22)
 
Pif paf, tra ta ta
2012.01.05 HomoSanitus / Age
Dažnas, skaitinėdamas HS portalą, pajunta, kad rašoma jame pasitelkus nelabai malonias intonacijas, ir neretai apie neigiamus dalykus. Pajutus tai, kartais imama komentuoti pradedant maždaug taip: „Nu HS paskaičius atrodo, kad pasaulyje yra vien tik blogis...“ Tie, kurie skaito nuosekliai HS ir smegenyse dar turi šiek tiek vingių, tie mato, kad čia yra ne tik kritikuojama, bet ir pateikiama kaip derėtų elgtis ar kaip turėtų būti. Tai esminis skirtumas nuo tų portalų, kuriuose tik mėgaujamasi neigiamais dalykais – tam, kad pritrauktų nesusivokiančius skaitytojus. Tiesą sakant,  žmonių pasaulis dabar išties yra virtęs šizofrenikų ir idiotų pasauliu. Kad tai pajusti, nereikia labai giliai raustis, užtenka kitu kampu pasižiūrėti į tik ką praūžusį masinį psichinio neįgalumo priepuolį – ...
Žemės plaučiai – ne miškai
2011.12.02 HomoSanitus / Age
Dar viena nesąmonė kalama į galvą mokyklose mūsų vaikams, o ir daugelio suaugusiųjų galvose ji užėmusi svarbią vietą, nes masinių informacijos priemonių pagalba visi žinome skrajojančią visuomenėje nuomonę, kad planetos plaučiai yra miškai, nes manoma, kad būtent jie yra pagrindiniai deguonies tiekėjai atmosferai. Tačiau realybė, kaip ir augalų fotosintezės atveju, yra kitokia nei yra projektuojama mums į galvą žaliųjų ir visokio plauko ekologų. Dosniausi  deguonies gamintojai ir tiekėjai gyvena visai ne sausumoje, o vandenyne ir be mikroskopo jų pamatyti neįmanoma, bet visų Žemės gyventojų gyvybės priklauso nuo jų veiklos. Niekas nesiginčija, kad miškus reikia saugoti ir tausoti, tačiau visai ne dėl to, kad jie yra tie išgarsintieji „plaučiai“. Todėl, kad tikrumoje jų indėlis į atmosferos...
 
Ko tikriausiai nežinojote
2011.11.14 HomoSanitus / R.J.
KO TIKRIAUSIAI NEŽINOJOTE APIE AUDINIŲ GAMYBOS PROCESĄ Šis straipsnis - ne mokslinė disertacija. Tai daugiau moralinio pobūdžio rašinys nei siekis ką nors įrodyti. Jo tikslas ne kritikuoti, o leisti įvertinti ir pasirinkti, kas priimtina. Vienok žinoti reikia, ir nemažai. Žmogaus veiklos padariniai yra ryškūs, o pasekmės dažnai nutylimos sąmoningai. Pavyzdžiui, kad pageidaujamos milžiniškos vištų krūtinėlės apsunkina paukščių kvėpavimą arba kad sunku dėti XXL dydžio kiaušinius, sužinojau daug vėliau nei pasirinkau sąmoningą gyvenimo būdą. Juk tokie procesai kaip pieno melžimas arba kiaušinių dėjimas atrodė labai natūralūs ir gyvybės (o gal sakyti sveikatos) nežalojantys. Tiesa, kadangi valgau mėsą, negaliu sakyti, kad esu nusiteikusi prieš žudymą. Priimu tai kaip...
Ten nebuvau, alaus midaus negėriau...
2011.08.20 HomoSanitus / Age
Vienas iš kvailiausių šiuolaikinio žmogaus užsiėmimų –  turizmas. Kai žmogus sudaro sutartį su turizmo agentūra ir tampa turistu, jis pasirašo sau nuosprendį būti idiotu, nes toks turistas – žmogus paviršutiniškas, važiuojantis į kitą šalį su bet kokiu tikslu, bet tik ne su tikslu pažinti tą šalį. Kaip organizuotas turistinis biznis Egipte, Tunise, Turkijoje...? Jose, viešbučiuose ir turistinėse vietose dirbtina beveik viskas – atvežti iš kitų šalių ir produktai, ir smėlis, ir augalija, laistymo įranga, aptarnaujantis personalas, lovos... Netgi į jūros baseinus pilama papildomai druskos, kad šie būtų labiau „jūriškesni“... Kelionės su turistinėmis agentūromis garantuoja, kad žmogus tikrai nepaklius į tą šalį, į kurią...
 
Athene
2011.07.22 HomoSanitus /
Unikali Visko teorija nuo Athene Jei kieno nors nuomonė skiriasi nuo mūsų, į smegenis paduodamos tos pačios medžiagos, kurios užtikrina mūsų išlikimą pavojingose situacijose. Šioje apsauginėje būsenoje labiau primityvi smegenų dalis įsikiša į racionalų mąstymą ir limbinė sistema gal blokuoti mūsų darbinę atmintį, fiziškai sukeldama mąstymo ribotumą. Anglų k.
Sapnas
2011.07.01 HomoSanitus / Martynas Jermolajevas
"Laikas pradeda egzistuoti tik tada, kai pradedi bijoti praeities" – Sūnau.. – tariau susirūpinęs. – Mes dabar kalbame tik dėl to, kad savyje visą laiką nešiau kibirkštį.. Niekada niekam neleidau išplėšti iš savęs gyvybinės kibirkšties, kurią vadinu „Naująja Vizija“. Tai mintis, kuri man leido toliau alsuoti šios Nuostabios planetos oru, nepaisant bjaurios kasdienybės. Manau, kad atėjo laikas perduoti šios minties raidos rezultatą ir tau. Kaip man šią žinią perdavė mano tėtis, jam jo tėtis, ir taip per kartų kartas, taip šią Žinią turėsi išklausyti ir tu. Tai gyvybiškai svarbus pasakojimas, legenda, kurios paplitimas įtakos, ar pasaulis toliau eis tiesiai į pražūtį ir atsidurs sąvartyne, ar jo gyventojai pradės puoselėti...
 
Tik pirmyn!
2011.04.03 HomoSanitus / Lilah Dabar
Labas! Tau rašau. Dėl ko? Nes  mums  nu-si-bo-do . Pataikiau? Staigiai rendez-vous. Kodėl?  Kad VYKTŲ. Siūlau nieko naujo. Eilinį (?) kartą perbėkim, kas aišku.  Čia ne straipsnis ir aš ne dievo motina – o kas. Lįsk man į smegenis – jei nori. Žinom: vienintelis būdas patirti, kur įteka upė, – įšokti. Bet olei!  - laikas veikti: „Tu nori dabar?.. Nes galim daryti...Bet matai, reik prisėst.“ mik mik.  - DARYSIU  VAIKĄ  SU  TAVIM  TADA,  KAI  PASAKYSI  MAN,  KOKS  GAUSIS. mik mik. Baisu? Revoliucija. Užmigau su ja vakar - ryte nebebuvo.  Spjoviau. O kada?! Taigi reikia tepti sumuštinį, laužytis, šlapintis. Be to ji visada sugrįžta - priklausoma. Kad ir vakar, taip rimtai sukalbėjom. Juk reikia...
Ritualas
2010.12.29 HomoSanitus / Martynas J.
Turbūt dar neatsirado civilizuotame pasaulyje toks individas (kalba eina apie mūsų "moderniąją" civilizaciją – nepamirškit, pasaulis daugiabučiais ir stadionais neužsibaigia), kuris nebūtų dalyvavęs šiame rituale. Diena iš dienos, valanda iš valandos mes jį atliekame. Paros laikas ne toks svarbus – aukojame jam rytą, dieną, atiduodame jam  net  vakarą. Su šiuo ritualu paliekame namus, su juo išeiname į darbą, mokyklą, darželį, na, ir į mišias be jo neišsiverčiama. Šio ritualo metu mes stebim savo herojus, po to važiuojam kažkur jų sutikti ir sveikinti.. (dėl ko?). Dabartinio mūsų gyvenimo didžiąją dalį laiko nusineša šis ritualas. Su tokiomis ilgomis "treniruotėmis" ir praktikomis, atrodo, kiekvienas turėtų patapti Šamanu.....
 
Tu nesi kvailas, ir tai ne tavo kaltė
2010.12.09 HomoSanitus / RB
Derrickas Jensenas išgarsėjo savo solidžiomis nefantastinėmis knygomis, pvz., „Endgame”. Vakarų civilizacija jose lyginama su šeima, kurioje nuolatos patiriama prievarta. Autorius tvirtina, kad mums reikia griauti šią kultūrą visais įmanomais būdais.  Kartu su Karen Tweedy-Holmes jis išleido knygą „Thought to exist in the wild”, kurioje atskleidė skausmingą zoologijos sodų ir nelaisvėje laikomų gyvūnų kasdienybę. Dar vienoje knygoje - „Resistance to empire” - pateikiami jo maištingieji interviu su kitais aktyvistais. O „What we leave behind”, parašytoje kartu su Aric McBay, jausmingai ginčijamasi apie atliekų, gyvybės ir mirties idėjas. Visai neseniai Jensenas atsidavė fantazijos pasauliui ir, bendradarbiaudamas su Stephanie McMillan, išleido...
Vieno asmens politika
2010.10.05 HomoSanitus / Laimis Žmuida
Mums vis bandoma įteigti, jog politika yra ne vieno žmogaus užsiėmimas. Politika - tai žmonių, o ne žmogaus veiklos sfera. Politika - tai visuomenės gyvenimo organizavimas ir reguliavimas. Kurią politinę formą bepaimtume - socializmą, komunizmą, monarchiją, demokratiją, oligarchiją - visur yra valdomasis objektas, kuris suponuoja, jog turi būti ir reguliacijos mechanizmai. Trumpai tariant politikoje visada yra reguliuojantys ir reguliuojami. Politikais vadinami reguliuojantys ar nors kokią įtaką kitiems darantys asmenys. Asmens, kuris žiūri televizorių, augina morkas arba dirba šaltkalviu politiku nevadiname, nes jie nei pavieniams asmenims, nei socialinėms grupėms jokios sąmoningos įtakos nedaro, t.y. nevykdo jokio politinio veiksmo. Taip suprantant politiką anarchizmas atsiduria klausimų kryžkelėje. Ar anarchija vis dar gali būti laikoma...
 
Tiktai klausimas
2010.09.26 HomoSanitus / AGE
Kurio tikėjimo šalyje buvo sukonstruotas populiariausias pasaulyje ginklas „Kalašnikovo automatas“? Kurio tikėjimo šalyje buvo sukonstruotas ginklas su besivartančiomis kulkomis M-16? Kurio tikėjimo šalyje buvo išrasti miltukai, kuriuos sutrumpintai vadina DDT? Kurio tikėjimo šalyje buvo sukurta pirmoji atominė bomba? Kurio tikėjimo šalyje labiausiai paplitusi narkomanija? Kurio tikėjimo šalyje labiausiai klesti prostitucija? Kurio tikėjimo.... Kurio... Ku... O jie mano, kad jie žalieji...
Po to, kai vėliavos buvo nuleistos
2010.05.11 HomoSanitus / Age
nuleidome ir kotus (ta proga straipsnis papildytas) Švietė saulė.  Sėdėjau miške įrengtoje poilsiavietėje ir klausiausi kaip poruojasi paukščiai. Gražus procesas. O svarbiausia – labai muzikalus. Ir iš kur tokia tos muzikos įvairovė imasi, kai jis šokinėja apie ją? O paskui pradėjo smulkiais lašeliais lyti ir danguje pasirodė vaivorykštė. Žiūrėjau į ją, gėrėjausi ir paskutinių dienų įvykių pasekoje mintis jos spalvotame fone ėmė formuoti hermafrodito atvaizdą... Vyras su moters smegenimis. Kaip jums toks derinukas? Ar norėtumėte, kad jūsų laukiamas vaikas toks būtų? Juk šaunu – „Two in one!“. Pokštas? Visai ne. Visiška realybė. Šis procesas jau vyksta. Ne vienas šimtmetis ir ne du. Tik jo šaknų pastebėti dauguma...
 
Fin
2010.04.13 HomoSanitus / Andrius Virbičianskas
Tai mano paskutinė rašliava šiame puslapyje (www.zeitgeist.lt – HS pastaba). Artimiausiu metu visos teisės bus perduotos asmenims, kurie norės toliau kuruoti šį www.zeitgeist.lt tinklapį. Tolimesnio intereso jį prižiūrėti nebeturiu. Galbūt, kažkam įdomu, kodėl? Norint į tai atsakyti, reikia grįžti į pradžią, į pirmą dieną, kai paleidau šį puslapį. Tada, kaip ir dauguma Zeitgeist žiūrovų, buvau šokiruotas esamos pasaulinės situacijos. Džiugu buvo pajausti, kad tuometinės mano idėjos puikiai sutapo su Zeitgeist skleidžiamomis idėjomis. To pasekoje, pradėjau rašyti daug straipsnių ta tema… Labai greitai puslapis įsivažiavo. Buvau pakviestas net į radiją ir pravesti LUNI paskaitos. Iškart po to sekė puslapio praplėtimas. Tai yra: forumo paleidimas, bandymai versti filmus ir rengti...
Pavėluotai, bet apie Velykas
2010.04.12 HomoSanitus / Laimis Žmuida
“Pasakyk kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas tu toks” – sako lietuvių liaudies patarlė. Na, aš turiu visokių draugų, bet jei taip pradėtume procentaliai skaičiuoti, tai mane supa absoliuti beviltiškai nepataisomų tinginių dauguma. Tinginys tinginiui padeda nieko nedarydamas Anksčiau man galvą tekdavo sukti ką čia parašius į savo tingėjimo tinklaraštį. Kuo toliau, tuo galvą sukti reikia mažiau. Pasiskaitė mano draugai tinklaraščio ir kaip atsivėrė jų sielos tinginystei, tai tik spėk aprašinėt. Vietomis net mane patį pralenkia. Bet tai gera proga pasitempti man. Teisingiau ne pasitempti, bet dar labiau atsipalaiduoti. Tinginystėje juk viskas atvirkščiai nei darbo pasaulyje. Konkurencija čia suprantama kaip kuo didesnis nieko neveikimas. Ir padėti vieni kitiems galime tik nieko...
 
Gyvenimas yra žaidimas
2010.04.01 HomoSanitus / Andrius Virbičianskas
Net nežinau nuo ko pradėti. Išties, noriu pasakyti, kad šia tema bijau rašyti. Labai bijau. O kodėl, sunku pasakyti. Galbūt dėl to, kad bijau, jog nepavyks suprantamai perteikti minties, kuri mano galvoje jau keletą mėnesių ir niekaip nedingsta ir net nenurimsta. Tai kažkas tokio, kas tiesiog privalo būti išsakyta… Pabandysiu. Tai nebus vienas straipsnis (ar kaip mėgstu vadinti – rašinėlis). Šią temą aš noriu paversti kažkuo, kas galbūt žmonėms padės susivokti gyvenime. Man tai kažkodėl labai svarbu… “Gyvenimas yra žaidimas” – tai kertinė mintis. Būtent iš jos gvildensiu absoliučiai bet kokią mūsų gyvenimo situaciją. Kaip ir matote, žodžiai paprasti, tačiau jų reikšmė, kaip pasistengiu parodyti, yra labai ir net labai gili. Ar kada bandėte į savo...
Protas kaip džinas
2010.03.06 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
Ar tu esi geras? Ne, aš nesu geras. Ir tu  nesi geras. Ir jie nėra geri, ir jūs nebe...     Iliuzija universali. Iliuzija gali būti ir šaldytuvas, ir meilė, ir... Įsigijus šaldytuvą, iliuzija dingsta, tas pats nutinka ir su trokštama meile. Tas pats nutinka ir su kitais mums taip reikalingais daiktais. Iliuzijos nuolatinė užduotis - dingti,  mat begalinėje eilėje laukia kitos, sekančios iliuzijos... Ar tu myli savo tėvą? Niekada neturėjau tokios iliuzijos, bet klausimas įdomus...Vienintelį ir paskutinį kartą bandžiau su savo tėvu pasikalbėti apie meilę...  dvi valandos po jo mirties. Tiesą pasakius, ir dabar galvoju – ar jis apskritai kada buvo gyvas...    Kada pirmą kartą iš tikrųjų suvokiau, jog esu blogas, nutariau leistis į kilnų žygį – supratau, kad...
 
Mokykla žudo kūrybiškumą
2010.02.23 HomoSanitus / Age
Kenas Robinsonas gimė 1950 m., Liverpulyje (Anglija), septynių vaikų darbininkų šeimoje. Būdamas ketverių susirgo poliomielitu, kuris po komplikacijų pavertė jį neįgaliu (įvyko kojų atrofija). Tačiau šeima visokeriopai skatino jį toliau lavintis ir neleisti ligai riboti jo gyvenimo. Taigi jis nenuleido rankų ir 1981 m. Londono universitete gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį.   Prasidėjo karjera, daugiausia švietimo srityje. K. Robinsonas susilaukė daugybės įvertinimų, išleido keletą knygų, tarp jų „The Element: How Finding Your Passion Changes Everything“, „Out of Our Minds: Learning to Be Creative“ ir „The Arts In Schools“. Šiuo metu, su žmona Marie-Therese gyvena Los Andžele (JAV).   Šioje paskaitoje charizmatiškasis Kenas Robinsonas gyvai ir su geroka...
Grįžk
2010.02.17 HomoSanitus / Martynas J.
Šiais laikais galime sutikti begales žmonių, kurie iki gyvo kaulo yra užknisti kasdienybės. Tokie žmonės bando ją kuo ryškiau, įvairesnėmis spalvomis nuspalvinti. Vieni eina į naktinius klubus, antri į sporto klubus (tikėdamiesi, kad ten įgaus amžiną jaunystę ir sveikatą) , treti ieško religijų, manydami, kad rado gyvenimo „grindis“ , dar kiti išsigelbėjimo ieško darbe ar karjeroje, ir galiausiai, tie, kurie nori rasti tikrojo gyvenimo skonį. Tuos pirmus sieja iš pažiūros nepanašus, tačiau vienas ir tas pats tikslas – rasti kažkokį siauro pobūdžio užsiėmimą, kuris atitrauktų dėmesį nuo organizmo poreikių, prašymų.. grįžti. Paklausite, kur grįžti? Juk mes esame čia, esame savo namuose, miestuose. Juk darbai kaip ir nudirbti, vaikai paimti iš darželių,...
 
Logikos pradmenys
2010.01.26 HomoSanitus / Artūras Lingaitis
                                                              ...........be teisės versti į anglų ir kitas arabų kalbas. Prieš mane su rankiniu bagažu rankose  eilėje laukia  kelios pagyvenusios moterys juodais apdarais. Nors veidai uždengti čadromis, amžių ir lytį nustatyti nėra sunku. Kūno kompleksija bei nusiaunami batai prieš antiteroristinę patikrą – puikus „link'as“.  Pats  avalynės nusiavimo ritualas gana komiškas, mat prie tikrinimo zonos jokių kėdžių. Moterys viena už kitos pasilaikydamos,...
Pošventinis šiupinys
2010.01.03 HomoSanitus / Age
Jei rašytojai aprašytų tik tai, ką mato, o  ne  tai,  ką  nori  matyti, šiandien neturėtume pasakų, o  kiekviena knyga  būtų ... istorijos vadovėliu. Chronobiologija (mokslas apie biologinius ritmus) žino vieną ciklą, kuris vadinamas metiniu ir tiesiogiai priklauso nuo saulės. Tas ciklas turi keletą momentų, kurie visiems gyviams žemėje ir ant jos sukelia kai kurių nepatogumų – organizmai reaguoja į ciklo fazes, o labiausiai į tų fazių virsmo taškus. Vienas iš tokių virsmų vyksta prieš pat naujuosius metus, tada, kai diena ima ilgėti. Visi gyviai tokius fazinius perėjimus stengiasi pergyventi švelniai, neįsiveliant į gausesnius nugėrimus, ėdimus ir linksmybes. Tik vienam padarui – civilizuotam žmogui tai negalioja. Negalioja, nes jis ...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 

Didžiulis gydytojo privalumas yra tame, kad jis gali nekreipti dėmesio į savo patarimus.
Agata Kristi

Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės